Kai pavasaris nebe už kalnų ir vis dažniau danguje pasirodo saulė, tikrai nesinori sėdėti namuose ar klasėje ir krimsti sausai mokslus. Norisi gamtos vaizdų ar šiaip ko nors, kas pamalonintų kūną ir sielą. Tad vos tik mokytojai sužinojo apie tai, jog Klaipėdos muzikiniame teatre bus rodomas šokio spektaklis ,,Altorių šešėly“, pastatytas pagal Vinco Mykolaičio- Putino to paties pavadinimo romaną, ėmė kalbinti ketvirtokus važiuoti į Klaipėdos muzikinį teatrą pažiūrėti romano interpretacijos. Mokytojų tikslas buvo, kad mokiniai, stebėdami spektaklį, prisimintų metų pradžioje skaityto kūrinio siužetą, veikėjus ir palygintų kūrinius. Netrukus egzaminai, tad neprošal kūrinius dar kartelį pastudijuoti ir su gamtiniais, kultūriniais Lietuvos objektais susipažinti.
Dar nėra taip buvę per ekskursijas į Klaipėdos kraštą, jog neaplankytume jūros. Prieš kelias dienas ji taip pavojingai ir audringai šėlo, norėjome į tą šėlsmą pažiūrėti ir mes. Bet kai nuvykome, jūra jau buvo išsidūkusi ir mus labai, labai maloniai sutiko. Apsvaigino nerealiu reginiu ir maloniu oru. Prie Olando kepurės Įkvėpėm sodraus oro ilgam. Olando kepurė – gamtos paveldo objektas. Taip vadinamas skardis, esantis tarp Girulių ir Karklės. Olando kepurė yra pati
lankomiausia vieta kelyje nuo Klaipėdos iki Karklės. Tad ir mūsų komanda negalėjo ramiai pro šį objektą pravažiuoti. Pastovėjome ant skardžio, kurio aukštis siekia 24-25 metrus, ši vieta laikoma aukščiausia Lietuvos pajūrio vieta. Šio gamtos paminklo vaizdas nuolat kinta, nes yra smarkiai veikiamas Baltijos jūros bangų mūšos ir daugybės požeminių šaltinių, kurie graužia šlaitą. Nuolat į Baltijos jūrą su šaknimis virstantys medžiai, žemyn slenkantys žemių lopai yra nuolatinis procesas, ir būtent jis yra laikomas viena iš vertingųjų Olando kepurės gamtos paminklo savybių.
Pasigrožėję gamtos vaizdais atvykome į miestą. Iki spektaklio kas po senamiestį slampinėjo, kas ,,Akropolyje“ papietavo ir nusiteikė vakaro spektakliui.
O spektaklis labai visiems patiko. Jaunieji šokėjai pakerėjo šokio lengvumu, grakštumu, jaunatviškumu. Žinoma, mus labiausiai domino, kaip romano siužetas bus perteiktas. Atpažinome romano veikėjus, šokyje pajutome aprašytų veikėjų jausmus. Manau, kad spektaklis visus gimnazistus ir mokytojus kažkaip pakylėjo, suartino, paskatino eiti tolyn į užburiantį meno pasaulį.
Tokie reginiai turtina ir kelią kiekvieno žiūrovo dvasią. Grįždami namo, aptarinėjome spektaklį, dalijomės įspūdžiais ir nusprendėme, kad
menas- žmogaus kūrybinės veiklos išraiška- yra būtinas kiekvieno iš mūsų gyvenime, tai – dvasios
penas.
Lietuvių kalbos mokytojos Jūratė Stancelienė ir Asta Gagilienė
