Mūsų atmintis (tarsi gyva būtybė) turi savo charakterį: ji gali ilgus metus saugoti kokį menkniekį, matytą ar girdėtą vaikystėje, bet gali ir klastingai nuvilti, pasišaipyti iš mūsų: ji staiga ištrina mums svarbius dalykus, ryškias spalvas išblukina, į Letos upę nuplukdo reikšmingiausius gyvenimo įvykius. Bet vis dėlto, kaip tvirtino Žanas Polis Sartras, atmintis – vienintelis rojus, iš kurio mūsų negalima išvaryti.
1973 m. Šiaulių Didždvario gimnazija (tada ji vadinosi Šiaulių 5-oji vidurinė mokykla) išleido 16-ąją abiturientų laidą. Nors mokykla buvo įkurta dar 1898 m., tačiau tarybiniais laikais viskas buvo skaičiuojama nuo bolševikų atėjimo, liūdna ir skaudu. Bet tada apie tai nesusimąstėme – juk priešakyje buvo ilgas suaugusiųjų gyvenimas, kuris (mums tada taip atrodė) yra niekada nesibaigianti šventė. Kaip greitai pralėkė tie penki dešimtmečiai! Mokėmės, dirbome, darėme karjerą, auginome vaikus ir anūkus, dalis mūsų paliko savo gimtąjį miestą, sukūrė gyvenimą kitur.
Tačiau visą tą laiką su mumis buvo mūsų mokykla. Ypač tai supratome, kai gegužės 27 d. susirinkome į ją kartu su savo klasės vadove Nijole Peleckienė, kuri tokia pat jaunatviška, energinga. Dėkojame gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Romualdai Pupinytei, kuri taip šiltai mus sutiko, leido vėl pasijusti mokiniais, pasėdėti savo suoluose (nors tų, kuriuose mokėmės, seniai nebėra), pasivaikščioti gerai pažįstamais koridoriais, pamatyti modernius chemijos, fizikos kabinetus. Daug dalykų pasikeitę, bet taip ir turi būti, juk XXI a.: kompiuteriai, moderni mokymosi įranga, išmaniosios lentos. Apie tai net svajoti negalėjome prieš 50 metų. Bet likę nemažai ir atpažįstamų, širdžiai brangių vaikystės detalių: tokie pat laiptai į aktų salę, o ir ji nelabai pasikeitusi, toks pat jungiamasis koridorius tarp senojo ir naujojo pastato (taip mes tada vadinome šias mokyklos dalis, nes buvome pirmieji, kurie atėjome į dar dažais kvepiančias klases naujame pastate), o labiausiai mus nudžiugino 11b klasėje išlikusi žalia lenta, kurioje ir mes rašėme.
Mokykla – tai mokytojai, kurie mums suteikė ne tik žinių, bet ir meilę, supratimą. Prisimename visus juos, nors daugelio, deja, jau nebėra su mumis: Truskauskienę, Šumnauskienę, Dukaitienę, Misiūnienę-Krasauskienę, Klimavičienę, Nutautienę… Jų dėka nemaža dalis pasirinko pedagogo profesiją, tapo mokytojais, aukštųjų mokyklų dėstytojais. Didžiuojamės, kad mūsų klasiokės: A. Nutautaitė-Ruzgienė ir Zita Jakubauskaitė-Bilevičienė, papildė Didždvario gimnazijos pedagogų gretas ir ne vienus metus ugdė jaunuosius šiauliečius.
Brandos egzaminams ruošiasi ir į suaugusiųjų gyvenimą ruošiasi keliauti jau nebe mūsų vaikai, o anūkai. Linkime jiems, visiems pedagogams ir moksleiviams niekada nepamiršti, kad visus mus vienija Didždvario gimnazija, kurioje ne tik išmokome rašyti ir skaityti, bet kurioje tapome piliečiais, mylinčiais savo tėvynę Lietuvą.
Didždvarietė Ona Sidaravičiūtė-Biveinienė
