Pastaruosius metus turėjau galimybę dalyvauti Europos solidarumo korpuso (ESK) programoje. Galiu pasakyti, jog tai buvo vieni geriausių mano gyvenimo metų.
Pradėkime nuo pradžių. Kol dar mokiausi Didždvario gimnazijoje, kasmet mūsų mokykloje pasirodydavo nauji savanoriai. Jie filmuodavo, fotografuodavo renginius, kurdavo radijo laidas ir apskritai buvo labai svarbi Didždvario gimnazijos ekosistemos dalis. Šiek tiek daugiau pasidomėjęs, sužinojau, kad jie visi priklauso ESK. Tai dažniausiai ilgalaikė savanorystė, kurios metu gali keliauti, gyventi kitoje šalyje ir padėti miesto ar kaimo vietos bendruomenei.
Prisipažinsiu, iškart tuo susidomėjau. Net porą metų iki egzaminų žinojau, kad baigęs mokyklą norėsiu „gap year”. Šis supratimas man suteikė vilčių, jog tie metai nebus iššvaistyti. Kai egzaminai buvo išlaikyti ir mokslo metai pasibaigė, pradėjau aktyviai ieškoti sau tinkamo projekto Vokietijoje, Austrijoje ir Bulgarijoje. Labiausiai mano dėmesį patraukė renginių organizavimo savanorystės projektas pietų Lenkijoje. Paraiškos pateikimas buvo šiek tiek sudėtingas, nors mano lūkesčiai nebuvo dideli. Buvau atrinktas į šešių savanorių grupę, kuri metus gyveno Krokuvos centre ir turėjo galimybę save išbandyti organizuojant renginius, festivalius. Man pasisekė, kad tie kiti penki savanoriai labai greitai tapo ne tik kolegomis, bet ir geriausiais draugais. Gyvenome viename gana dideliame bute Krokuvos senamiestyje, kur bent kartą per mėnesį sugebėdavome surengti didelę šeimyninę vakarienę, o kiekvieną sekmadienį susėsdavome kartu pažiūrėti kokį nors filmą, dalindavomės išgyvenimais ir naujienomis, susikūrėme namų erdvę, kurią visada prisiminsiu kaip itin jaukią. Mūsų grupę pavadinome „Cozy Nest“ (lietuviškai – Jaukus Lizdas).
Bet puiki kompanija – tai ne vien puikūs kambariokai. Darbe jaučiausi lygiai taip pat – supratau, jaučiau, kad esu svarbi komandos dalis. Turėjau galimybę kurti skirtingas meno parodas (dvi iš jų – mano darbų, o kitas dvi – Krokuvoje gyvenančių emigrantų), organizuoti įvairius renginius bei dirbtuves. Mano mėgstamiausia buvo komiksų kūrimo dirbtuvė, kuri kažkokiu būdu išsivystė į savaitines paskaitas apie komiksus (jos tęsėsi pusę metų). Be mažesnių dirbtuvių: lipdukų kūrimo ar Krokuvos savanorių susipažinimo renginių, visi šešiese turėjome galimybę organizuoti didžiulį festivalį Krokuvos Baltojo Dvaro Kultūros Centre. Ten rengėme dirbtuves, stalo žaidimus, surengėme asmeninį koncertą (jų per metus buvo trys).
Kitas aspektas, kurio visai nesitikėjau, buvo visiškas susižavėjimas Krokuva. Iki savanorystės ten niekada nebuvau lankęsis, bet užteko tik vienos dienos, kad būčiau visiškai pakerėtas jos grožio. Neįtikėtina architektūra, puikūs barai, parkai ir aktyvi muzikos kultūra. Po metų buvo tikrai sunku ją palikti. Be to, gyvenant beveik Europos centre, buvo kur kas lengviau traukiniu pasiekti kitus centrinės Europos miestus (lankiausi Vienoje, Liublijanoje). Ir visa tai finansuota Europos Sąjungos. Turėjome būstą, pinigų maistui ir pramogoms.
Bet aplikuojant į tokio tipo projektus reikia prisiminti, kad dalyvauji juose ne dėl kelionių ar poilsio. Esi savanoris ir turi dirbti ir įgyvendinti projekto tikslą.
Džiaugiuosi, kad Europos Sąjunga suteikia jauniems žmonėms galimybę keliauti, padėti kitiems, kurti nuostabius prisiminimus bei ugdyti savo įgūdžius. Dėl ESK pamilau Krokuvą, tobulėjau kaip žmogus, įgijau daug darbo su žmonėmis ir renginiais patirties bei iki gyvenimo galo turėsiu šiuos prisiminimus.
Juozapas Jukna, ESK savanoris (buvęs Didždvario gimnazijos mokinys)
