Rudenį po Lietuvos mokyklas pasklido  kvietimas dalyvauti samprotavimo rašinių konkurse „Elkimės teisingai!”, kurį organizavo Lietuvos teismai. Konkurse dalyvavo ir mūsų gimnazijos abiturientė Nomeda Bijeikytė. Gruodžio 15 dieną – Teismų dieną – virtualiame renginyje buvo pasveikinti konkurso nugalėtojai. Jų rašinius pakomentavo Kauno apylinkės teismo atstovas A. Purvainis.

Džiugu, kad aštuoniolikmečių kategorijoje geriausio rašinio autore išrinkta Nomeda, išsakiusi savo mintis rašinyje „Ką reiškia elgtis teisingai šių dienų visuomenėje?“. Laureatės laukia apdovanojimas bei ekskursija po Šiaulių apygardos teismo rūmus.

Jolanta Valančienė, lietuvių k. mokytoja

Ką reiškia elgtis teisingai šių dienų visuomenėje?

Neteiskite ir nebūsite teisiami;
nesmerkite ir nebūsite pasmerkti;
atleiskite, ir jums bus atleista.
Evangelija pagal Luką

 

„Kovoti už žmogaus teises – kiekvieno šventa pareiga! <…> nuolaidžiauti blogiui – didelis nusikaltimas“,- savo apeliacinėje gynimosi kalboje teigė Nijolė Sadūnaitė. Nors šie žodžiai buvo ištarti dar sovietmečiu, drąsiai galiu teigti, jog jie vis dar aktualūs ir šiandienos visuomenei. Judėjimai už moterų teises, seksualinių mažumų teises, rasinę lygybę ir, žinoma, kiekvieno žmogaus šiame pasaulyje kaip atskiro, laisvo individo su savo nuomone priėmimas yra tik keli iš milijono būdų, kaip ta kova už žmogaus teises pasireiškia šiomis dienomis. Tačiau ar būti teisingam reiškia tik nuolatinę kovą už savo ar kito teises? Kas yra tas tikrasis teisingumas? Ar visuomet „lygu“ yra „teisinga“?

Mano manymu, elgtis teisingai pirmiausia reiškia padėti tam, kas negali pats už save, savo įsitikinimus pakovoti. Faktas labai universalus – juk pagelbėti silpnesniajam, galbūt vargšui, našlaičiui, nepasiturinčiajam ar prislėgtajam yra archetipinė tema, tai buvo aktualu nuo pat seniausių laikų iki dabar. Dar Antikos laikais buvo sukurtas mitas apie didingą graikų titaną, kuris sukūrė žmogų ir norėdamas, kad jo kūriniai kuo geriau gyventų, pavogė iš Dzeuso ugnį. Net žinodamas, jog už tokį poelgį bus nubaustas amžinai kentėti, Prometėjas to nepabūgo ir taip pakėlė silpną žmogų į aukštesnę buities pakopą. Tai – prometėjiškas maištas. Tokio maišto idėją toliau tęsė tokie visuomenės veikėjai kaip žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis, savo poreikius iki minimumo sumažinusi ir skyrusi visą dėmesį pagalbai kitiems Nijolė Sadūnaitė, viešai susideginęs dėl protesto prieš sovietinę priespaudą ir neteisybę Romas Kalanta. Prometėjiškumo galima įžvelgti ir partizaninių kovų laikotarpiu. Ir tai tik keletas pavyzdžių iš tūkstančių, kai žmogus aukojosi tarsi Prometėjas tam, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi, kad būtų išgirsti visi nuskriaustieji, kurių rankos surištos. Tikriausiai iš visų šių pavyzdžių akivaizdu, jog būti teisingam reiškia būti geram kitiems. Nenuostabu, kad ir dabartiniais laikais yra pilna žmonių, kuriems reikia mūsų pagalbos, tačiau ne visuomet išdrįstame jiems tą pagalbos ranką ištiesti. Kartais net nepastebime, jog tos pagalbos kam nors reikia. Juk dažnai paprasčiausiam žmogui kyla klausimas: o kas man iš to, jeigu pasirūpinsiu kitu? Kas nuo to pasikeis? Bet aš manau, kad užtenka nors truputėlį, gal netgi visiškai nežymiai prisidėti prie kito žmogaus gerovės bei laimės ir mūsų pačių gyvenimas nusidažys šviesesnėmis spalvomis. „Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises – gražiausioji meilės daina“, – sakė Sadūnaitė. Kartais užtenka bent pasišnekėti, parodyti nors kruopelę užuojautos. Pavyzdžiui, šiandieninė Covid-19 situacija ne vienam atnešė daug streso, skausmo – tiek fizinio, tiek dvasinio. Ne vienas jaučiasi sutrikęs, vienišas ir išsigandęs, tad kodėl tokiam žmogui neištiesus pagalbos rankos, nepaguodus jo? Tą padarę ir išvydę jo ar jos šypseną, tikiu, jog bet kas pasijustų pasielgę teisingai. Iš visų praeities pavyzdžių aš manau, kad ir dabartiniais laikais teisingumas gali būti suvokiamas kaip pagalba silpnesniam ir apskritai pats gebėjimas mylėti, suprasti kitą, išdrįsimas paaukoti ką nors savo dėl kito laimės.

Be to, būti teisingam reiškia ne tik užjausti ar padėti, bet ir mokėti gerbti kitokią nei savo nuomonę. Siekiant palaikyti darną šiandieninėje visuomenėje yra be galo svarbu sugebėti išklausyti kitą. Neretai taip atsitinka, kad mes manome, jog esame teisūs ir joks kitas požiūris yra nepriimtinas, dažnai mums ir pritrūksta kantrybės apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“, o tada taip ir gaunasi, kad pamirštame elementarų žmogiškumą ir pagarbos faktorių. Gerai prisimenu viena ryškiausių Dž. Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ frazę – „visi yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus“. Tik aš, šiuo atveju, konvertuočiau ją kiek kitaip ir sakyčiau, jog visi yra teisūs, tačiau kai kurie jaučiasi teisesni už kitus. Dažnai žmogus yra iš prigimties linkęs vertinti, kritikuoti kitą, peikti jo nuomonę, jeigu ši jam atrodo kvaila, pyktis ir ginčytis neieškant konkrečių argumentų – taip, ko gero, ir atsiranda netolerancija, nepakantumas kitiems. Jau vien istorijoje gausu pavyzdžių, kaip vyravo nepagarba kitokiai nuomonei, o kitaminčiai netgi buvo baudžiami. Prisiminkime sovietmetį ir griežtą jo režimą. Kiek daug žmonių prisikentėjo vien tiko todėl, kad nepritarė valdžiai, kad reiškė kitokias pažiūras ar pastebėjimus. Kiti tam, kad išgyventų ar apsaugotų artimuosius, buvo priversti paklusti žiauriai tvarkai ir paslėpti savo mintis, jausmus. Tą darė ir XX a. pradžios poetė Salomėja Nėris. Dažnai ši poetė vertinama kaip labai kontrastinga asmenybė, ypač dėl to, jog vyko „parvežti Stalino saulės“, o dalis jos eilėraščių buvo propagandiniai. Ne mažiau prieštaringai vertinamas yra ir dar vienas sovietmečio rašytojas – Petras Cvirka. Kaip tik šiomis dienomis kyla daug diskusijų apie tai, ar reikia nugriauti Vilniuje esantį P. Cvirkos paminklą. Teigiama, kad šis paminklas buvo pastatytas ne už Cvirkos kaip rašytojo nuopelnus, bet už jo bendradarbiavimą su sovietine valdžia. Visgi negalima visko vertinti vienpusiškai – rašytojas turėjo savo politines pažiūras, kaip ir bet koks paprastas žmogus. Aišku, klausimas, ar Cvirka, Nėris buvo Lietuvos išdavikai, visada sukels tam tikrų ginčų visuomenėje – juk visų pirma jie buvo menininkai, tik su savo požiūriu ir savo sprendimais. Tačiau ar gali žmogus teisti kito pasirinkimus, nežinodamas visų aplinkybių? Ar turi žmogus teisę užguiti kitaip mąstančius, peikti juos? Šiandien daug kas šiuo atžvilgiu pasikeitė. Žmonės tapo tolerantiškesni, prasidėjo įvairiausi judėjimai už tam tikrų sluoksnių, pažiūrų, grupių teises. Dėl padarytų praeities klaidų žmonės ima suvokti, kad negali teisti, smerkti kito – mes ne teisėjai. Turbūt todėl dabar įvairiose teismų institucijose galima atrasti Temidę – teisingumo deivę, laikančią kalaviją ir svarstykles – teisingumo simbolius. Akivaizdu, kad visada pirmiausia turime išklausyti kitą, o jeigu jam nepritariame, tai pasverti visus argumentus, apsvarstyti, kokios aplinkybės lėmė tokią to žmogaus nuomonę. Galbūt ne visada sutiksime su tuo, kas sakoma, bet užtat pamatysime abi medalio puses. Bet galiu pasidžiaugti tuo, kad dabar žmonės ieško sprendimo būdų netolerancijai, vykdo visokiausias prevencines programas, o svarbiausia, kad niekada nepasiduoda kovoti už tai, kas teisinga.

Viską apsvarsčiusi, prisimenu citatą iš Biblijos: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“  Manau, kad kiekvienam žmogui žodis „teisingumas“ reiškia skirtingus dalykus, tačiau man tai asocijuojasi su užuojauta, pagalba kitam, paprasčiausia meile, kova už lygybę bei teisybę ir, žinoma, toleranciją. Iš teigiamų praeities pavyzdžių semiamės įkvėpimo šiandienai, o iš klaidų pasimokome ir taip kuriame šviesią ateitį.

Nomeda Bijeikytė, IV kl. mokinė