Už girių girių
Ugnelė dega
Ei, Kalėda, Kalėda
Ne paslaptis, kad gimnazijos bendruomenė nuo lapkričio 6 d. padalinta į dvi dalis: vieni mokytojai liko dirbti gimnazijoje, o kiti dirba Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos patalpose. Kaltininkas – gimnazijos pastato rekonstrukcija. Gal todėl gruodžio 14 d. Mankiškiuose esančioje sodyboje „Lapė ir šarka“ įvykęs gimnazijos pedagogų susitikimas pinant Advento vainikus buvo toks šiltas ir jaukus. Netilo kalbos, juokas, kalėdinės dainos. Atrodė, kad susiriko šeimos nariai. Gerai pagalvojus, tai juk ir esame vienos šeimos, Didždvario gimnazijos, nariai. Po vainiko dekoravimo buvo skaitomi palinkėjimai. Buvo padėkota visiems už pozityvumą, linkima ramybės, meilės, sveikatos ir gerovės.
Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius J. H. Wichernas rūpinosi našlaičiais, suteikė jiems pastogę. Per 1838 metų Adventą jis sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Aštuoniolikto šimtmečio pabaigoje liko keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius. Vainikas yra apskritimo formos. Tai nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, tai ir ištikimybė bei pergalė prieš tamsą. Advento vainikas – tai himnas gamtai, kuri atgyja, tai himnas šviesai, kuri nugali tamsą, tai himnas Kristui, tikrajai šviesai, kuri ateina nugalėti blogio ir mirties…
Advento vainikas, pakabintas ant durų, rodo, kad šeiminkai laukia užeinančių, yra geranoriški ir empatiški. Didždvario bendruomenės vainikai taip pat rodo, kad visi yra laukiami ne tik namuose, bet ir gimnazijoje.
Asta Gagilienė, lietuvių kalbos mokytoja
Nuotraukos: Rūtos Nagelienės
