Mes vis į priekį, į ateitį, į rytojų… Ir tai nėra blogai – laikas bėga, o mes, lyg bijodami atsilikti, skubame kartu su juo. Bet kartais juk taip gera pabūti praeityje, ten, kur net nesi buvęs, praeityje, apie kurią šiandien pasakoja likę vaizdai, garsai ar žodžiai.
Tokią ir ,manyčiau, unikalią galimybę – pabūti vakardienoje – turėjo mūsų gimnazijos pirmokai ir antrokai. Rugsėjo 30 d., jie, lydimi istorijos mokytojos G. Kubiliūtės ir dailės mokytojos J. Ratnikienės, lankėsi nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir dalyvavo net dviejose edukacinėse programose, kuriose buvo pristatyta turinio aštrumo ir darbų estetiškumo nestokojančio pasaulinį pripažinimą pelniusio W. Kentridge paroda ,,Tai, ko nepamename‘‘ ir į simbolių prasmės paieškas panirusio ir mums labai gerai žinomo dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio viso gyvenimo kūryba.
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje, atspindinčioje genialaus Lietuvos menininko kūrybos raidą, nuolat eksponuojama daugiau nei 100 įvairia technika atliktų darbų, kuriuose nagrinėjami dailininką dominę Visatos sandaros, žmogaus psichologinės būsenos, gyvenimo prasmės ir būties evoliucijos, gamtos ciklų klausimai.
Edukacijoje mokiniams buvo pasiūlyta kopijuoti vieną iš trijų (,,Ramybė‘‘, 1904-1907 m., ,,Bičiulystė‘‘, 1906-1907 m., ,,Žinia“, 1904 m.) M. K. Čiurlionio darbų. Vaikai, kaip ir didis menininkas, dirbo pastele – tapybos technika, leidžiančia popieriaus lape išgauti itin švelnius tonus ir priartėti prie Čiurlioniui būdingo subtilaus ir jautraus vaizdinių pasaulio.
Kai grįžtant namo, savo mokinių paklausiau, kas labiausiai patiko, vieningai, kone choru, atsakė, kad smagiausia buvo būti dailininkais. Nusišypsojau, kas žino – gal ateities pasauliui auginame tuos, kurie kalbės meno kalba?
Jovita Ratnikienė, dailės mokytoja
