Dar sausio mėnesį pilietiškumo pagrindų pamokose IM, IIM, IIS klasėse aptariant savaitės aktualijas kalbėjome ir apie Laisvės premijos įteikimo aplinkybes Laisvės gynėjų – Sausio 13-ąją dieną. Nuostabą mokiniams sukėlė tai, kad ji buvo įteikiama esant tokiai nepagarbai – švilpiant, šaukiant, nes tuo pat metu aikštėje prie LR seimo vyko ir valdžios sankcionuotas mitingas. Kodėl taip? Nutarėme, kad piliečių nepasitenkinimui valdžia buvo ne tas laikas, ne ta vieta ir ne ta forma. O kaip turėtų būti?
Taip kilo idėja pasimokyti, kaip reikėtų kalbėtis, valstybės piliečiams ir jų išrinktai valdžiai spręsti problemas. Juk tai būtina daryti pagarbiai, civilizuotai. Prisiminėme, kad be pagrindinių piliečių ir valdžios konfliktų formų – pilietinio nepaklusnumo, pilietinio karo, revoliucijos – gali būti ir paprastesnės: streikas, demonstracija, piketas. Tai pilietinės visuomenės siunčiami ženklai valdžios institucijoms, jog būtina ieškoti kompromisų, tartis, spręsti. Taip kilo idėja projektui „Mokomės piketuoti!“, nes mums – akademiniam jaunimui – reikėtų pasimokyti, kaip tai daryti.
Pirmiausia prisiminėme, kad piketas – viena iš protesto formų, kai susirinkę žmonės savo nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija (pvz., valdžios sprendimais) išreiškia politinio ar visuomeninio turinio plakatais, kalbomis. Piketas yra taikaus pasipriešinimo forma, jo metu negali būti smurto. Piketuoti gali net vienas asmuo. Piketo organizavimą Lietuvoje apibrėžia Susirinkimų įstatymas. Juos organizuojant būtina apie tai pranešti savivaldybei. Pranešimą apie susirinkimo organizavimą organizatorius arba jų atstovas paduoda ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki numatomo susirinkimo vedimo dienos. Organizatoriai informuoja apie numatomą susirinkimą savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovą ar jo įgaliotą atstovą raštišku pranešimu (pateikiamas ir jo nuorašas), kurį pasirašo ne mažiau kaip du asmenys, kad suderintų susirinkimo vietą, laiką ir sąlygas (dalyvių skaičių, pageidavimus policijai dėl viešosios tvarkos palaikymo ir kt.).
Mokymuisi pasirinkome analizuoti mums artimiausias, geriausiai žinomas – švietimo – problemas. Diskutavome, ką gali padėti išspręsti mūsų gimnazijos administracija, o ką tik miesto švietimo skyrius ar net LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Labiausiai mums, be abejo, rūpėjo situacija gimnazijoje. Sutarėme, kad analizei tiktų rinktis mokymosi bei bendruomenės ( santykių tarp narių, aplinkos) sritis. Pabandėme surasti ir problemų, kurias galėtų spręsti miesto valdžia ar ministerija. Dar sutarėme, kad plakatų piketui bus per mažai: reikėtų atviros diskusijos, savotiškos debatų formos kalbantis. Taip kilo mintis pasiskirstyti į pozityvių dalykų ieškotojų ir problemų kėlėjų grupes. Teko rimtai padirbėti, diagnozuojant gimnazijos stipriąsias puses, o ypač problemas, kurias gali išspręsti tik miesto švietimo skyrius ar net šalies ministerija, o ką galėtume patobulinti patys, padedant administracijai, mokytojams, aplinkos darbuotojams, mokinių savivaldai. Savaitę galvojome, ruošėmės, o į projektų pristatymą pasikvietėme gimnazijos direktoriaus pavaduotoją ugdymui Audronę Sadauskienę, klasių kuratores, pamokos tuo metu neturėjusius vyresnių klasių mokinius, buvusius Jaukumo zonoje, kur ir vyko mūsų akcija.
Klausantis grupių pristatymų, paaiškėjo, kad IM, IIM, IIS klasių gimnazistai labai įžvalgūs: pastebėjo tikrai įdomių pozityvių dalykų gimnazijoje. Įvertino net tai, kad jie mokosi atliekas rūšiuoti, yra geriamojo vandens, turi galimybę konsultuotis su mokomųjų dalykų mokytojais, aktyviai dalyvauti socialinėje veikloje, rengti AP darbus. Mokiniai kaip vieną iš problemų nurodė priėmimo į gimnaziją sąlygas. Suprasdami, kad vien gimnazija negali šios problemos išspręsti, siūlė, kad reikėtų visai mokyklos bendruomenei (o gal net pasitelkus kitų gimnazijų bendruomenes) reikalauti miesto švietimo skyriaus ar net ministerijos, kad mokytis gimnazijoje galėtų pretenduoti norintys ir mokymosi rezultatais gebantys įrodyti pasiruošimą, o ne pagal gyvenamąjį mikrorajoną. Daug pasiūlymų buvo dėl patalpų, koridorių, patogesnės ir komfortiškesnės mokymosi aplinkos, bendruomenės įgūdžių, naudojant IT.
Džiugino mokinių pilietinė branda, gebėjimas diagnozuoti problemas, pozityvus nusiteikimas prisidėti prie jų sprendimo, o labiausiai – mokinių motyvacija, kad valdžios ir piliečių konfliktus galima ir būtina spręsti pagarbiai, civilizuotai, veiksmingai. Tai teikia vilties, kad mokomės teisingai. Tada gal galime tikėtis senovės romėnų posakio – „Tenutolsta visoks riksmas ir pyktis“ – mūsų santykiuose?
Valda Kizevičiūtė, istorijos mokytoja
