Rudenėjančiu keliu į Užventį
Rugsėjo 16 d. III ir IV klasių gimnazistai su lietuvių kalbos mokytojomis Asta Gagiliene ir Jūrate Stanceliene išvyko į Užventį. Tai tylus, ramus miestelis, nors jo istorijoje įrašyta ir nemažai vargų, ir kovų. Kadangi šiemet trečiokai nagrinės Šatrijos Raganos kūrybą, labiausiai domino Užvenčio dvaras, apie kurį ji rašė: „Meilingai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą ir šnibžda jiedviem kažkokias nesibaigiančias pasakas…“ Užvenčio dvare prabėgo M. Pečkauskaitės jaunystė, čia ji formavosi kaip žmogus ir rašytoja. Čia ji susipažino su Povilu Višinskiu, kuris ją vadino raganėle (atrodo, dėl rudų akių ir juodų plaukų ). Be to, už 9 km – Šatrijos kalnas, taip susiformavęs Šatrijos Raganos slapyvardis. Dvare, nupirktame iš ankstesnio savininko Druckio-Liubeckio, rašytoja išgyveno 10 metų. Įspūdžiai atsispindi apysakose „Viktutė“ bei „Sename dvare“, pastarąjį kūrinį V. Mykolaitis-Putinas pavadino „visos mūsų mirštančios bajorijos gulbės giesmė“. Mirus tėvui, rašytoja persikelia į Šiaulius, tačiau ne kartą atvažiuodavo į savo „brangiąją šalelę“ – Užventį.
2022 m. suėjo šimtas metų nuo apysakos ,, Sename dvare“ parašymo. Ta proga lankytojai kviečiami įžengti į Šatrijos Raganos laikus menantį buvusį bitininko namelį. Jame įrengta instaliacija paremta mažiau žinomu rašytiniu kūrėjos palikimu – beveik 400 laiškų, sudėtų į knygą „Laiškai“. Instaliacijoje skambančiame kūrinyje smuikui, violančelei ir elektronikai galima išgirsti instrumentines gamtos reiškinių bei buities triukšmų imitacijas. Vizualioje dalyje kiekvienam iš 12074 knygą „Laiškai“ sudarančių sakinių priskirta po skaitmeninį simbolį-tašką. Taškai „dirba“ arba „miega“, šviečia arba nyksta. Lyg bitelės lakiojančios rašytojos mintys lipdosi į raštą ir primena apie jos gyvenimo ir mąstymo patirtis. Garso įrašuose dalyvavo Užvenčio gyventojai.
Netradicinę literatūrinę-edukacinę pamoką mokiniai pratęsė Ušnėnuose – Povilo Višinskio gimtinėje. Jo kaimynystėje kurį laiką gyveno Žemaitė. Jos sodyba neišliko. Yra tik atminimo akmuo. Ušnėnuose yra lankęsis J. Jablonskis, kuris redagavo rašytojos tekstus, švietėjas daktaras P. Avižonis, „Lietuviškos gramatikos“ autorius , G. Petkevičaitė-Bitė. Čia Žemaitė parašė pirmąjį savo kūrinį „Rudens vakaras“. Ilgais rudens vakarais gimė ne vienas senojo Žemaitijos kaimo vaizdas. Gražus ir tikras, kaip šio krašto tiesa.
Gražus ir tikras buvo mokinių prisilietimas prie mūsų kultūros, prie to rudeniško parko, kuriame vaikščiojo žymūs mūsų tautos žmonės, kurių vardas neatsiejamas nuo lietuvių literatūros vardo. Saulės nušviestu keliu grįžome namo, įkvėpti, pakylėti…
Asta Gagilienė ir Jūratė Stancelienė, lietuvių kalbos mokytojos
